2017-11-21, antradienis, 08:20.     Šiandien Radviliškyje saulė teka 08:01, leidžiasi 16:05, dienos ilgumas 8:3.

Deimantė Rimkutė: „Žodis – ne žvirblis“, raginimu išskridęs, draudimu sugrįžta

2017-08-29, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Deimantė Rimkutė: „Žodis – ne žvirblis“, raginimu išskridęs, draudimu sugrįžta

Valstiečių-žaliųjų vado Ramūno Karbauskio susirūpinimą girą vartojančiais vaikais sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga suskubo paneigti iš karto po to, kai pasigirdo kritikos strėlės.

 

Tik atėję į valdžią, valstiečiai-žalieji ėmėsi reformuoti sritis, kurios kapitalinio remonto nematė per ilgai. Šiaip ne taip susitarę su kolegomis Seime, jie nesugebėjo susitarti su juos išrinkusia visuomene. Tai sąlygojo ne tik gana smarkų populiarumo mažėjimą, bet ir visuomenės skaudulius: R. Karbauskiui pasipiktinus kokia nors Lietuvoje egzistuojančia tendencija, dalis visuomenės tai priima kaip potencialią grėsmę.

 

Kas norėtų ginčytis?

Visuomenės ir valstybės santykis gali būti dvejopas. Vienu atveju, jis natūralus ir save palaikantis, kitu – formuojamas per prievartą, autoritarinis. Pastarasis lemia radikalius sprendimus ir yra formuojamas hierarchinės priklausomybės, sėja abejingumo ir pasyvumo grūdą. Pirmasis kuria harmoningą ir ilgalaikį ryšį bei skatina nuolatinį augimą.

 

Šio santykio pavyzdys – demokratinė valstybė, besiremianti liberaliomis institucijomis ir įgyvendinanti pilietinės visuomenės principus. Tokioje valstybėje egzistuoja taisyklės, tačiau piliečių sutarimu, jos gali būti keičiamos ir tobulinamos, čia nesiformuoja elitas ar anti-elitas, nėra patyčių, tik konstruktyvi kritika ir įsitraukimas. Juk niekas nenori gyventi blogiau.

 

Autoritarinį santykį įprasminanti valstybė – nepajudinama. Ji elgiasi kaip mama, tėtis, mokytoja, viršininkas ir diktatorius viename, pilietį paliekanti srėbti privirtą košę – elgtis taip, kaip reikia. Nes „aš” taip pasakiau.

 

Nesakau, kad viena valstybė yra geresnė, o kita blogesnė. Bet aiškiai žinau, kurioje jų norėčiau gyventi. Kurią norėčiau kurti ir su kuria norėčiau augti. Bėda ta, kad nesu tikra, ar mano įsivaizdavimas sutampa su valdančiosios daugumos ir ją atstovaujančių politikų.

 

Toli gražu...

Visai neseniai valdžia pagrūmojo pirštu: jaunuoli, spręsti apie savo sveikatą esi nepajėgus. Amžiaus cenzo alkoholiui įsigyti, vartoti, turėti pakėlimas iki 20 m. nuo kitų metų sausio 1 dienos, jaunųjų rinkėjų ausis pasiekė. Žinutė aiški - jaunu žmogumi valdžia nepasitiki, jį laiko nelygiaverčiu. Nesvarbu net ir tai, kad turi teisę formuoti valstybės kryptį balsuodamas rinkimuose.

 

Iš tiesų, alkoholio suvartojimas Lietuvoje - jei ir ne pats didžiausias, tai vienas didesnių. Akivaizdu, kad nesaikingas vartojimas kenkia sveikatai, bet valdžios pasirinktas kelias vienodai taikyti draudimus visoms visuomenės grupėms ją skaldo. Žmonės nėra patenkinti lyginumu su alkoholikais, jiems neaktualių priemonių taikymu.

 

Juk drausti yra lengviausia. Telkimas, švietimas, pagalba kovoje su problemomis kainuoja per daug laiko svarstymams ir konsultacijoms - tam, kas valstybę daro brandžia. O juk ir smėlio laikrodžio smiltys iki kitų rinkimų bėga: už rezultatus reiks atsiskaityti. Todėl alkoholio vartojimo rodiklių sumažėjimas valdantiesiems palankus. Visgi klausimas, ar jis atspindi realią situaciją, kaip per šį laikotarpį keitėsi viena svarbesnių Lietuvos problemų, lieka retorinis.

 

Ir vėl iš pradžių

Valdžia turi didesnių draudimų užmojų. Nors giros vaikams oficialiai reguliuoti dar nesiruošia, tačiau tai galės daryti netiesiogiai - padidinę jau planuojamą cukraus mokestį. Šį kartą kovos ne su alkoholizmu, o diabetais ir kitais ,,etais”.

 

Panašu, kad lipama ant to paties grėblio. Cukraus mokesčio padidinimas gali sukelti priešingą efektą: vartotojai gali pereiti prie pigesnių ir mažesnės kokybės produktų. Kol kas nėra jokių faktinių argumentų, kad tai žymiai prisidės prie sveikatingumo didinimo. Panašu, kad siūlomas apmokestinimas tik dar vienas būdas surinkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. 

 

Žingsnis į priekį - žingsnis atgal

Draudimų politika, kuria abipusį nepasitikėjimą. Valdžia riboja asmeninį gyvenimą ir mažina individualumą. Ji parodo, kad žmogaus sąmoningumu pasitikėti neverta.

 

Niekas negimė tobulas, tačiau idėja, kad galime to siekti patys - lieka pamiršta. Tereikia riboti, drausti, apmokestinti ir problemos išsispręs savaime. Viskam yra ribos, klausimas, kur jos baigsis?

 

Deimantė Rimkutė - Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkė, Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos narė.

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ko labiausiai tikitės iš rajono valdžios?
manoRadviliškis.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manoradviliskis.lt