2019-12-15, sekmadienis, 07:54.     Šiandien Radviliškyje saulė teka 08:35, leidžiasi 15:49, dienos ilgumas 7:14.

Pokalbis su Christopher'iu Gibson'u. Apie drąsą bandyti ir žengti kur kas toliau negu siekia komforto zonos ribos

Pokalbis su Christopher'iu Gibson'u. Apie drąsą bandyti ir žengti kur kas toliau negu siekia komforto zonos ribos

   Šiandien, šalyje netylant kalboms apie gimtinę paliekančius tautiečius, sukanka dvylika metų, kuomet prie pat Raseinių bei Radviliškio rajonų ribos, Šaukote gyvenantis, Didžiojoje Britanijoje gimęs, kanadietiškų šaknų turintis Christopher'is Gibson'as Lietuvą vadina savo namais. 

 

   Kaip atradote Lietuvą?

 

   Gyvenau Kanadoje, kuomet perskaičiau straipsnį laikraštyje, parašytą lietuvio, kurio šeima paliko šalį po karo, 1945-siais. Jis aplankė Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo. Lietuva įsiminė kaip galimybių šalis ir puiki vieta, jei nori pradėti ką nors naujo. Nusprendžiau atvykti ir pamatyti šalį savo akimis.

 

   Pirmosios kelionės metu apsistojau Trakuose. Atskridau rugsėjo 12 d., vieną dieną po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių, tad vizitą lydėjo pakankamai dramatiška pradžia. Oras buvo labai geras, šalis man pasirodė labai patraukli ir paliko gerą įspūdį.

 

   Viešėdamas Trakuose sutikau Nadieždą Bobrovą, dabartinę savo gyvenimo partnerę. Nusprendžiau grįžti į Kanadą ir žiūrėti, kaip reikalai klostysis toliau.

 

   Po 5-6 mėnesių grįžau dar kartą. Tuomet nusprendžiau pabandyti gyventi Lietuvoje. Santykiai su Nadiežda sėkmingai klostėsi. Išsinuomavau butą Trakuose ir apie pusmetį gyvenau jame. Grįžęs į Kanadą, pardaviau turtą ir persikrausčiau gyventi į Lietuvą. Nuo tada čia gyvenu.

 

   Kilo klausimas, kuo užsiimti. Didžiają dalį gyvenimo dirbau žemdirbystės srityje, todėl gyvenimas bute mane varžė. Nusprendžiau pamėginti tapti ūkininku Lietuvoje. 

 

 

   Kaip Jums sekėsi?

 

   Pradžia buvo labai sudėtinga. Kuomet nusprendžiau pasilikti Lietuvoje, kartu su Nadiežda pradėjome ieškoti vietos, kur galėtume ūkininkauti. Ėjome į seniūnijas ir klausėme, ar dar yra laisvų žemių, nes didelę dalį jų jau buvo supirkusios žemės ūkio bendrovės. Šaukote buvo laisvos žemės, nusipirkome du sklypus, dalį žemės išsinuomavome. Auginame javus bei rapsus. Šiuo metu dirbame daugiau negu 130 hektarų savos žemės bei nuomojame valstybinę.

 

   Dabar Lietuva – mano namai. Šalis man labai patinka. Negaliu pasigirti, jog puikiai asimiliavausi, nes neįvaldžiau lietuvių kalbos. Problema ta, jog Nadiežda puikiai kalba angliškai, todėl vis renkuosi lengvesnę išeitį tarpusavyje bendrauti šia kalba. Prisimenu, skrisdamas iš Lietuvos pirmą kartą lėktuve stengiausi paprašyti gėrimo lietuvių kalba, bet darbuotoja puikia anglų kalba paklausė, ko konkrečiai pageidauju. Dabar, kur benueičiau, visi kalba angliškai. Lietuviai puikiai įvaldę užsienio kalbas.

 

 

   Matyt, ne veltui lietuvių kalba laikoma viena sudėtingiausių pasaulio kalbų... 

 

   Ką gi, tai bus mano pasiteisinimas. (Juokiasi)

 

 

   Iki apsistojimo Lietuvoje, kur dar Jums teko gyventi?

 

  Gimiau Didžiojoje Britanijoje, tėvas buvo kanadietis, todėl turiu Kanados pilietybę. Didžiojoje Britanijoje baigiau mokyklą ir žemdirbystės koledžą. Tuomet man pasiūlė darbą Naujoje Zelandijoje, gyvenau ten apie pusantrų metų, po to persikėliau į Australiją. Iš ten patraukiau į Afriką.

 

 

   Kokia buvo persikėlimo priežastis? Jūsų darbas?

 

   Ne. Nenorėjau įleisti šaknų. Daugelio žmonių pagrindinis tikslas – gauti gerą darbą, uždirbti daug pinigų, turėti gražų namą, kartą per metus vykti atostogų ir tiek. Tai – ne man. Mėgstu keliauti ir bandyti naujus dalykus.

 

   Neturėjau jokio darbo pasiūlymo, kuomet vykau į Afriką. Mokslo laikų draugas, kuris gyveno Kenijoje, kvietė ir sakė: „Kada tik panorėsi, atvyk“. Taigi nuvykau ir paaiškėjo, jog jis, tuo metu buvo išvykęs į Kanadą. Iš oro uosto paskambinau jo mamai, ji patarė pernakvoti viešbutyje, o vėliau sutiko priimti mane pasisvečiuoti.

 

   Tuo metu Afrika iš kolonijinės sistemos keitėsi link nepriklausomybės, laikotarpis buvo labai nepastovus. Žmonės nežinojo, kas jų laukia ateityje. Manęs klausė, ko čia atvykau, kuomet visi užsieniečiai išvyksta iš šalies. Dėl neramumų Kenija nebuvo pati palankiausia šalis gyventi, bet dėl šalį paliekančių užsieniečių, atsivėrė plačios galimybės. Neturėjau darbo ir buvau pasiryžęs išbandyti bet ką. Kuomet situacija nusistovėjusi, visi turi pakankamai pinigų ir gali įsigyti visko, ko jiems reikia, tai nėra palankus metas į rinką įeiti naujiems žaidėjams. 

 

  Pradėjau užsiimti žemdirbyste. Kenijoje dirbau apie 35-ius metus.

 

 

   Kodėl nusprendėte palikti Afriką?

 

   Tai – ilga istorija, bet pagrindinė priežastis – saugumas. Vieną naktį mano namus apiplėšė ir man pasisekė, jog likau gyvas. Kuomet girdi apie nelaimes, kurios atsitinka kitiems žmonėms, nesureikšmini to. Tačiau, kuomet pavojus paliečia asmeniškai, privalai priimti sprendimą. Pagalvojau, o jei kitąkart, tokiomis aplinkybėmis, man nepasiseks... Nusprendžiau išvykti.

 

   Grįžau į Kanadą. Iki persikėlimo į Lietuvą, ten gyvenau apie ketverius metus. 

 

 

   Ką manote apie lietuvius, jų charakterį?

 

   Kalbant apie lietuvius, vaizduotėje iškyla labai įsiminęs Rūpintojėlio paveikslas, kuris man siejasi su statistika, jog lietuviai - dažniausiai besižudanti tauta pasaulyje. Lietuviai, mano nuomone, labai dosnūs, svetingi. Mano nuomone, jūs perdėtai nuolankūs, ypač bendraudami su biurokratais. Rodos, paprasti žmonės nesuvokia, jog išrinkti valdininkai turi tarnauti jiems, o ne atvirkščiai. Manau, jog ši situacija po truputėlį keičiasi. Žmonės kiek uždari, jei pasisveikinu su nepažįstamu, dažnai sulaukiu didelės nuostabos. 

 

 

   Kiek, Jūsų nuomone, gyvenime yra svarbūs pinigai?

 

   Deje, pinigai yra reikalingi. Manau, jog svarbiausias dalykas yra žinoti, kokiam tikslui tau reikia pinigų. Dauguma žmonių labai ambicingi, todėl uždirbę milijoną, siekia dvejų, uždirbę du milijonus, siekia dešimties, ir taip be galo. Mano gyvenime svarbu veikti, daryti dalykus, kuriems atlikti man reikalingi pinigai, bet patys pinigai savaime nėra gyvenimo prasmė.

 

 

   Jūsų gyvenime dažni rizikingi žingsniai. Nebijote žengti už savo komforto zonos ribų?

 

   Nuolatos gyvenu už savo komforto zonos ribų. Priimu riziką, esu išbandęs daugybę dalykų, apie kuriuos nenutuokiau, bet išbandžiau tai. Manau, jog tam, kad kažką atrastum, privalai bandyti ir bandyti. Gyvenimas pilnas rizikos. Santykiai yra pilni rizikos. Jei kuo nors nerizikuoji, nieko ir negauni, nekaupi patirties, tampi nuobodus. Jei neišnaudoji savo gyvenimo, kokia, tuomet, jo prasmė?

 

 

   Ko palinkėtumėte visiems, skaitysiantiems šį interviu?

 

   Būkite pasiruošę priimti riziką.

 

 

   Tačiau kartais, surizikavę žmonės patiria nesėkmę. Kaip tuomet išlaikyti pasitikėjimą savimi ir nenuleisti rankų?

 

   Kuomet patiria nesėkmę, žmogus lyg įkrenta į tamsią, gilią duobę. Kyla mintis: „Kaip ir kada iš čia išsikapstysiu?“. Kai kurie žmonės pasilieka toje duobėje ir sako: „Neturėjau taip rizikuoti, buvau kvailys ir t.t.“. Svarbiausia, mano nuomone, iš klaidos pasimokyti ir gyventi toliau. Geriau bandyti, negu nebandyti. Nesakau, jog teisinga gyventi būtent taip, kaip gyvenu aš. Sakau, jog esu labai laimingas, kad gyvenime išbandžiau tiek skirtingų dalykų ir nepasirinkau lengvesnio kelio – gyventi rutinoje.

 

 

   Dėkoju už pokalbį.

 

 

 

 

 

 

 

   

   

 

 

 

Draugaukime „Facebook“ tinkle:

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai