2017-09-24, sekmadienis, 13:35.     Šiandien Radviliškyje saulė teka 07:09, leidžiasi 19:10, dienos ilgumas 12:1.

S.Kanovičius: įdedame visą širdį, nes antros tokios galimybės jau nebebus

2017-07-22, paskelbė Dienos NAUJIENOS
S.Kanovičius: įdedame visą širdį, nes antros tokios galimybės jau nebebus

2019 metais duris turėtų atverti unikalus projektas – Šeduvoje įsikursiantis litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs štetlas“. Apie jo kūrimo darbus, litvakų atminties puoselėjimą ir tam kylančius iššūkius kalbėjomės su šio projekto vadovu, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėju Sergejumi Kanovičiumi.

 

Pradėkime pokalbį nuo konteksto, supančio visą Šeduvos projektą. Kaip mums čia, Lietuvoje, sekasi integruoti Lietuvos žydų istoriją į bendrą istorinį naratyvą? Ar tai jau integrali pasakojimo dalis, ar vis dar tik įdomi išnaša, kuria paįvairinamas pagrindinis pasakojimas?

 

Visa tai įvertinti sunku, nes niekada negali turėti visos informacijos. Galima tik bandyti viską aprėpti. Svarbu, kad visi tokie projektai, tarp kurių yra ir Šeduva, tarnauja vienamlabai kilniam tikslui – apsaugoti ar sukurti kultūros vertybes. Manau, jog visos tiesės anksčiau ar vėliau susisiekia – kiekvienas projektas turi kažką vertingo, nes prisideda prie visuomenės švietimo. Gal kiek ir nusibodau vis kartodamas, tačiau pasikartosiu dar, kad viskas pasikeis – ir tikiu, jog pasikeis – į gerąją pusę, tada, kai švietimo sistema rimtai imsis šių dalykų ir pats vadovėlių turinys bus gerokai kitoks, kad pasakojimas apie žydus – Vilniaus, Šeduvos, Jonavos ar Lietuvos – neprasidėtų ir nesibaigtų Holokausto duobėmis. Yra normalus gyvenimo ciklas. Žmogaus gyvenimas prasideda gimimu, Lietuvos žydų istorija čia prasideda žmonių atsikėlimu, apsigyvenimu. Ši įsikūrimo istorija labai marga, turtinga, ją derėtų papasakoti. Manau, kad tai yra švietimo reformos klausimas.

 

Prieš metus man šviesaus atminimo Leonido Donskio kvietimu teko skaityti paskaitą jo studentams. Kalbėjau apie apie viešųjų įstaigų vaidmenį valstybės gyvenime. Teigiau, kad viešosios įstaigos, tokios kaip „Šeduvos žydų memorialinis fondas“ ir galybė kitų, kurių čia visų nesuminėsiu, užpildo spragą, kuri palikta dėl valstybės negalėjimo profesionaliai rūpintis paveldo klausimais. Šio negalėjimo priežasčių gali būti įvairių – finansų stoka, prioritetų nesuvokimas, politiniai sumetimai. Lietuvos atveju aš tikrai abejočiau, ar yra kokių politinių kliūčių imtis šios Lietuvos žydų istorijos temos valstybiniu lygmeniu. Viešųjų įstaigų skaičius, viena vertus, džiugina, tačiau, kita vertus, rodo, kad valstybė visiškai nekontroliuoja ir neturi jokio noro konsoliduoti šias pastangas. Juk konsoliduotos pastangos galėtų duoti žymiai apčiuopiamesnius rezultatus. Ir dar viena būtina sąlyga bet kurio su žydu paveldu susijusio projekto sėkmei – paisyti to, kad prisiliečiame prie labai jautraus lauko, kuriame gyvuoja nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė. Būkime korektiški, dirbdami mūsų kilnius darbus – paisykime tos bendruomenės buvimo, gerbkime ją. Ta bendruomenė yra svarbiausias Lietuvos žydų gyvenimo simbolis – ji atstovauja gyviems. Bet ji atstovauja ir nužudytiesiems. Ir to nevalia pamiršti.

 

Pas mus vis kalbama, kad galbūt reikia aktyviau formuoti istorinės atminties politiką, galbūt sekant ir Lenkijos, kuri turi Nacionalinės atminties institutą, modeliu. Kiti į tai atsako baimindamiesi, kad istorinė atmintis bus politizuota. Koks kelias čia būtų tinkamiausias, Jūsų nuomone?

 

Bijau, kad istorinė atmintis pas mus jau ir taip perdėm politizuota. Ir kai kurios temos, susijusios su Lietuvos žydų istorija, yra to politizavimo aukos.  Ar tai būtų Birželio sukilimas, ar trėmimai, ar akylai slepiamos nustatytų nusikaltimuose prieš žydus dalyvavusių asmenų pavardės.  Geriausi iš blogiausių pavyzdžių – Vilniaus savivaldybės vadovų baimė, išugdyta  to istorijos politizavimo, kuri ir kliudo atstatyti paprastą istorinę tiesą – atsisakyti Škirpos alėjos pavadinimo, nukabinti nelegaliai kabančią lentą generolui Vėtrai. Deja, tą sąrašą galima būtų tęsti, ir jame atsidurtų ne tik Vilniaus išgąsdinti politikai.

 

Viešosios įstaigos tuo ir skiriasi nuo valstybinių institucijų, nes jos yra laisvos nuo bet kokio politinio angažuotumo – jos dirba darbą, jos nepolitikuoja. Manau, kad yra daug nesusiklausymo, todėl kalbu apie tas viešąsias įstaigas ar net pavienius asmenis, atliekančius nuostabų darbą ir be jokios valstybės pagalbos. Tai nėra priekaištas, nes valstybės požiūris į kultūrą apskritai yra problemiškas, bet tai jau platesnė tema.

 

Kalbėdamas apie žydų paveldą, aš jau seniai sakiau, kad tai yra ne problema, o galimybė parodyti sau ir pasauliui, kokie mes iš tiesų esame turtingi.

 

Jei kalbėtume apie įvairias komisijas ir darbo grupes, tai jas vertinu kaip biurokratinę realybę. Nemanau, kad tas kelias yra vaisingas vien dėl to, jog tose darbo grupėse nematau žmonių arba įstaigų, kurios kasdien darytų tą darbą, apie kurį ten diskutuojama. Tai veikiau yra dalykas politiniam pliusiukui užsidėti – subūrėme darbo grupę. Tačiau vien grupės subūrimas dar nieko nereiškia, nes ta grupė nebūtinai žino, kas dedasi už lango. Yra ir tokio atkaklaus, sakyčiau, stereotipiškai provincialaus nevisavertiškumo komplekso – profesionalų patarimai mums nereikalingi, mes išdidūs, mes patys… Prisipažinsiu, kad ir aš taip maniau – ar čia toks didelis darbas nedidelį muziejų pastatyti? Kaip aš klydau, taip manydamas! Reikia nebijoti mokytis, reikia nebijoti pasakyti, kad – šito aš nemoku, mano kolektyvas to nemoka, mums reikia pagalbos. Jokia gėda prašytis pagalbos, jei sieki gero rezultato.

 

Galiu pateikti ir labai konkrečių pavyzdžių. Kad ir žydų kapinės. Net nebepamenu, kiek buvo vyriausybių potvarkių, direktyvų, darbo grupių ir gerų intencijų deklaracijų, tačiau vežimas yra ten, kur ir buvo paliktas. Tie, kam rūpi, ir užsiima šių kapinių priežiūra, išsaugojimu, o kam reikėjo tik deklaracijų, tai jas ir teturi. Tokiu atveju vieną vyriausybę keičia kita, vienas deklaracijos užgožia kitos, o darbas vyksta tik privačių iniciatyvų ar viešųjų įstaigų lygiu. Kur gera iniciatyva susiduria su gerais vietos valdžios norais, ten dalykai vyksta, tačiau valstybiniu lygmeniu nemanau, jog yra pasistūmėta toliau deklaracijų. Čia, beje, buvo prisikviesta specialistų iš užsienio. Jie atvažiavo, išvažiavo, laukė, kad jų pagalbos reikės, bet reikėjo ne jų pagalbos – reikėjo tik jų trumpo pasirodymo. Įspūdžiui sudaryti. Įspūdžiai išgaravo. Rezultato – jokio. Lietuvoje yra apie 150 išlikusių žydų kapinių. Jose guli gražioji Lietuvos žydų istorijos dalis. Ir nelabai gražiai guli. O negražioji Lietuvos žydų istorijos dalis... Ką jau čia ir pasakysi. Gėda, ir tiek.

 

O kuo dabar gyvena Šeduvos projektas? Kas nuveikta, kokie artimiausi planai?

 

Jau daugiau kaip dvejus metus vyksta intensyvūs darbai, kurie plika akimi nematomi – būsimojo muziejaus turinio kūrimas, ekspozicijos scenarijaus dėliojimas, vidinio dizaino kūrimas ir išorinio architektūrinio projekto detalizavimas. Dabar tikimės, kad mums pavyks atlikti visus techninius darbus, kuriuos privalome padaryti, ir tada viliamės, jog jau galėsime teikti prašymus statybų leidimams gauti. Tikimės, kad spalio mėnesį jau prasidės ir statybos darbai, kuriuos planuojama užbaigti per porą metų. Viliamės, jog muziejus bus atidarytas 2019 metų pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje.

 

Turiu pasakyti, kad vietos valdžia ir bendruomenė labai palaiko ir nuoširdžiai bendradarbiauja projekte. Jie visi suprato, kokio tai kalibro projektas. Aš nebijau pasakyti, kad tai yra ne tik nacionalinio, tačiau ir tarptautinio lygio projektas. Tikime, jog susidorosime su šiuo iššūkiu ir gėdos tikrai nepadarysime nei Šeduvai, nei Lietuvai, nei sau patiems. Į šį projektą visa komanda, kuri yra labai marga geografiniu požiūriu, kartu įdedame labai daug širdies ir laiko. Nebijau pasakyti, kad žmones tą projektą priima beveik asmeniškai, ar kalbėčiau apie Suomijos architektą Rainerį Mahlamakį ir jo komandą, ar kalbėčiau apie jo vietos partnerį Augustą Audėjaitį, ar apie Šveicarijos statybų audito įmonę, ar amerikiečio Ralpho Applembaumo įmonę, kuri apipavidalins muziejų. Visi jie įdeda labai daug pastangų ir širdies į šį projektą. Puikiai suprantame, kad antros tokios galimybės mes neturėsime.

 

Pakalbėkime apie pačią ekspoziciją. Seniau muziejuose galbūt ir užtekdavo surinkti ir išeksponuoti vertingus istorinius reliktus, tačiau dabar labai svarbu ir tai, kad tie eksponatai nebūtų pabirę, o jungtųsi į vieną naratyvą. Kitaip tariant, labai svarbus yra eksponato įkontekstinimas. Kas Jums padeda kurti patį ekspozicijos scenarijų ir ko iš jo tikitės?

 

Scenarijaus kūrimui vadovauja Milda Jakulytė, kuri, kaip žinote, yra sudariusi Lietuvos Holokausto atlasą dar dirbdama Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Jai talkina daugiau kaip tuzinas konsultantų iš įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos istorikai, kultūros istorikai, studentai. Tai yra labai kruopštus nematomas darbas, kuris vyksta kasdien. Jis vyksta ir mūsų biure, ir archyvuose, ir čia Lietuvoje, ir užsienyje. Aš nenorėčiau atskleisti viso turinio, tačiau pasakysiu tik tiek, kad kiekvienas muziejus remiasi tam tikra kolekcija. Jos pristatymas jau yra kitas klausimas.

 

Mes einame tuo keliu, kuris, kaip ir sakėte, yra modernus. Turėsime istorinių artefaktų, tačiau muziejaus pasakojimas bus paremtas ir moderniomis technologijomis. Kaip geriausia pritaikyti šias modernias technologijas, mus konsultuos Amerikos partneriai, visame pasaulyje padėję įrengti daugiau kaip 600 muziejų. Mes stengsimės Šeduvos žydų štetlo istorijos pagrindu papasakoti ir kitų panašių miestelių gyvenimo istoriją – kada ir kaip, iš kur tie žmonės čia atsikėlė gyventi, kuo jie gyveno, kokia buvo jų kultūra, tradicijos, amatai, apeigos. Visa tai panašiai vyko ir Babtuose, ir Žagarėje. Ir Zarasuose. Bet mes pasakosime apie Šeduvą ir pasakosime labai konkrečias žmonių istorijas, kurios padės geriau suvokti ir kitų štetlų žydų istorijas. Mėginsime įsigilinti ir suprasti, kas yra litvakas, nes šiandien tas žodis vartojamas taip dažnai, kad jo tikroji reikšmė darosi nebesuprantama. Manau, kad mėginsime eiti ne kolektyvinio pasakojimo, kuriame yra daug skaičių, keliu, o sieksime asmeniško pasakojimo, kuriame žmonės turi vardus ir pavardes, kur aišku, kaip jie atrodo, ką jie veikia. Tikiu, kad per šias asmenines istorijas šiek tiek sugebėsime rekonstruoti tą sanklodą, kurios nebėra. Tik rekonstruodami tai, galime akcentuoti, ko mes iš tiesų netekome ir kurti tokį požiūrį, kuris skatintų vertinti tai, kas buvo – tiek gero, tiek blogo. Mūsų būsimas gyvenimas gali būti kuriamas tik gerbiant ir mokantis iš to, kas buvo.

 

Bernardinai.lt

 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ko labiausiai tikitės iš rajono valdžios?
manoRadviliškis.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manoradviliskis.lt