Ši paroda – tai susitikimas su gyvąja lietuvių liaudies tradicija, kurioje groteskas susilieja su humoru, o baimė – su džiaugsmu.
Pro Kleboniškių kaimo buities muziejaus gryčių langus ir klojimo ekspozicijoje žvalgosi net 52 mitinės būtybės, žvėrys, gyvūnai, jaunosios ir jaunikiai, moteraitės ir vyrukai, bobulytės ir diedukai, kiti pašėlę personažai.
Kol žiema alsuoja šalčiu, klojime senosios Užgavėnių dvasios atgyja: įvairios mitinės būtybės sėdi ant jaujos, vežimuose, dairosi pro durų plyšį.
Užgavėnių kaukė – ne tik šventės atributas. Tai – simbolis, skirtas išgąsdinti žiemą, pažadinti žemę ir prisišaukti pavasarį. Kiekviena jų turi savo charakterį: viena kandžiai šaiposi, kita rimtai stebi, trečia, atrodo, tuoj prabils. Kiekviena kaukių detalė liudija meistrystę ir gyvą tradiciją.
Etnografiniai bei rašytiniai šaltiniai rodo, kad persirengėliai žmonėmis ir gyvuliais dėdavosi kuo baisesnes ar juokingesnes kaukes. Jas darydavo iš medžio ar jo žievės, seno avikailio ar šiaip kailio, gyvulių kaukolių, vėlesniais laikais – ir iš popieriaus.
Užgavėnių kaukių tipažai dažnai būdavo imami iš kasdieninės aplinkos, stipriai išryškinant kurį nors vieną bruožą. Todėl vienos jų buvo su kreivomis nosimis, asimetriškomis akimis, kitos – išsišiepusios, trečios – besijuokiančios arba išreiškiančios pyktį.
Plačiai buvo paplitusios žvėrių bei gyvulių kaukės – meškų, ožių, arklių, jaučių, avinų, gervių, malpų (beždžionių), kupranugarių ir kitų. Plačiai naudotos ir antgamtinių būtybių – velnių, raganų, laumių, giltinių ir kitokios kaukės.
Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi! Tuo įsitikinti galima ir Kleboniškių kaimo buities muziejaus parodoje.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio informacija
Lauros Prascevičiūtės nuotraukos
Komentuoti