Keliavome tikrai į ypatingą išvyką – į Aukštaitijos nacionalinį parką, ežerų ir įspūdingo grožio kraštą – Ignaliną.
Pirmoji mūsų stotelė – šakočio kepimo edukacija kepykloje „Romnesa“, kurioje šakotis kepamas atviroje ugnyje prie didžiulio židinio, kūrenamo beržinėmis malkomis. Kiekvienas dalyvis turėjo galimybę prisilieti prie gamybos proceso. Programos metu sužinojome šakočio atsiradimo istoriją – šį skanėstą valgė net Barbora Radvilaitė bei senovinį šakočio kepimo būdą, pamatėme kaip atrodo ir kuo skiriasi Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje kepami šakočiai. Skanavome pačius populiariausius – tradicinį ir trapųjį šakočius.
Kelionę tęsėme link Palūšės – į Šv. Juozapo bažnyčią su varpine. Tai vienas vertingiausių bei seniausių medinių liaudies architektūros ansamblių, stovintis išskirtinio grožio vietoje – ant aukštos kalvos prie Lūšių ežero. Bažnyčia yra liaudiškojo medinio baroko pavyzdys. Teigiama, kad ji statyta tik kirviu, o vietoje metalinių vinių naudoti mediniai kaiščiai.
Viena įspūdingiausių lankytinų objektų tiek Ignalinos rajone, tiek Labanoro regioniniame parke, tiek visame Aukštaitijos nacionaliniame parke – Ladakalnio ir Ginučių piliakanis. Kopėme į 176 m aukščio kalną, nuo kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas – šeši tarp miškingų vietovių tyvuliuojantys ežerai. Ypatingas jausmas, kurį suteikia atsiveriantys vaizdai, autentiška aplinka, žmogaus beveik nepaliesta gamta ir, regis, aplink plevenančių senovės padavimų jėga.
Ginučių malūnas – įspūdingas vandens malūnas su išlikusia senovine įranga. Antrame aukšte, pastogėje, veikia ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę nuo grūdo iki stalo. Vietiniai pasakoja įvairias istorijas bei pasakojimus apie malūne besivaidenantį velniūkštį. Ar tai tiesa, ar pramanas galima įsitikinti likus nakčiai malūne. Įspūdis nepamirštamas.
Aukštaitijos nacionaliniame parke, Stripeikių kaime, Labanoro girios apsuptyje įsikūręs bitininkystės muziejus, kuriame galima pamatyti bitininkystės raidą: medaus kopinėjimo įrangą, unikalius medinius bei šiaudinius avilius, susipažinti su bičių gyvenimu, suprasti jų svarbą žmogui ir Žemei. Muziejaus gidas išraiškingu pasakojimu sužavėjo ne vieną šios kelionės dalyvį, o interaktyvios bei turtingos ekspozicijos skatino gilinti išgirstą informaciją.
Paskutinė mūsų dienos stotelė – Labanoro giria, viena seniausių ir daugiausia paslapčių turinti giria Lietuvoje. Keliaudami pažintiniu taku, stebėjome kaip keičiasi miškas: kuo išsiskiria giria, kaip atrodo senas ir jaunas miškas, kaip atsiranda pelkė, pasigrožėjome Labanoro ežeru. Tako ilgis 2,6 km, vinguriuojantis šalia pilkapių.
Atsisveikinę su puikiais pasakojimais mūsų kelionę praturtinusia gide Laura, linksmi, pilni įspūdžių ir gerų emocijų išvykome į namus, mintyse pasižadėję dar kartą aplankyti šį nuostabų Lietuvos kraštą.
Komentuoti