Šventės pradžioje vedėjai Jūratė Levickaitė ir Valdas Vaitiškis taikliai pagavo vakaro nuotaiką: „Pažiūrėkit aplink – tiek pažįstamų veidų, kad atrodo, jog šiandien susirinkome ne į koncertą, o pas gerus seniai pažįstamus žmones.“ Ir iš tiesų – tą dieną kultūros centras trumpam tapo gryčia: tokiu namu, kuriame durys atviros, svečiai ateina ne tuščiomis, o su dainomis, ir niekas neskuba skirstytis po pirmo kūrinio.
Šis kapelos 30-metis buvo ne tik skaičius kalendoriuje – tai ilga, gyva istorija, prasidėjusi dar mokyklos laikais. Pasak vedėjų, viskas startavo apie 1973 metus, kai Radviliškyje susibūrė energingas, muzikuoti mėgstantis jaunimas ir pasivadino „Radviliukais“. Netrukus, 1975 m., atsirado vokalinių-instrumentinių ansamblių konkursas, vėliau tapęs „Jaunųjų balsų“ vardu. Tai buvo vieta, kur gimė ne tik dainos – čia gimė pažintys, draugystės, repeticijos iki vėlumos ir supratimas, kad muzika gali sujungti ilgam.
Vienu svarbiausių istorijos taškų tapo 1995 m. Radviliškyje surengtas RETRO vakaras, kurį inicijavo tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Augenijus Jurgauskas. Po dvidešimties metų į vieną vietą sugrįžę ryškiausi „Jaunųjų balsų“ dalyviai, regis, patys sau pasakė: „Palaukit, o gal mes dar neišsiskirstykim?“ Taip gimė muzikinis klubas „Seni pažįstami“, o netrukus – ir liaudiškos muzikos kapela, kurią šiandien pažįstame kaip vieną iš ryškių Radviliškio muzikinės tapatybės ženklų. Metams bėgant keitėsi ir muzikantai, ir vadovai, tačiau branduolys liko – tas pats bendrystės jausmas, noras būti kartu ir skambėti žmonėms.
Kapelos kelias driekėsi ne tik per gimtojo miesto šventes. „Seni pažįstami“ dalyvavo „Europiadose“ Italijoje, Ispanijoje, Danijoje ir Latvijoje, koncertavo Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, o jų muzika skambėjo ir televizijos laidoje „Duokim garo“, respublikiniame festivalyje „Grok, Jurgeli“. Tai – ne vien geografinės stotelės. Tai liudijimas, kad liaudiška muzika turi jėgos telkti žmones visur, kur tik ji suskamba.
Šventinę programą prasmingai atvėrė Virginijus Anisovas, atlikęs kūrinį „Po meilės lietumi“. Vedėjų žodžiais, tai buvo „tokia daina – kaip pirmas tostas: be žodžių, bet labai aiškus“. Ir nuo tos minutės vakaras ėmė ritėti lengvai, šiltai, su vis didėjančia šventės banga. Netrukus scenoje pasirodė ir bičiuliai-svečiai – Juozas Taunys, Gintautas Litinskas, Vytautas Juozapaitis, Arvydas Mikalauskas – legendiniai jaunystės bendraminčiai, jubiliejaus proga vėl susibūrę bendroms dainoms. Salė tai priėmė kaip ypatingą dovaną – tokią, kurią supranti tik tada, kai pats jauti, kiek vertas sugrįžimas.
Jubiliejinėje programoje „Seni pažįstami“ scenoje pasirodė kelis kartus, kiekvienąkart atskleisdami vis kitą kapelos veidą. Skambėjo pasirodymas kartu su buvusiu vadovu Česlovu Gyliu, vėliau – su buvusia vadove Jūrate Stakvilevičiene ir buvusiu vadovu Sigitu Jagminu, o galiausiai – su dabartiniu vadovu Tomu Kanapinsku. Tai buvo tarsi gyvas pasakojimas apie kapelos kelią: pradžia, prisiminimai, šiandiena – ir visur tas pats šiltas, savas skambesys.
Festivalio programą praturtino kapelos iš įvairių Lietuvos kampelių – kiekviena atsivežė savo temperamentą ir spalvą: kapela „Šeduvos bernai“ (vad. Gintaras Rutkauskas) – „su charakteriu“, kaip šmaikščiai pristatė vedėjai: kai pavadinime „bernai“, tikrai bus ir jėgos, ir juoko. Klaipėdos kapelija „Mingė (vad. Rolandas Bučmys) – į Radviliškį atvežusi pajūrio bangą: salė siūbavo, lingavo, o muzika nunešė tarsi prie jūros. Grigiškių kultūros centro kapela „Gryčia“ (vad. Robertas Petkevičius) – pavadinimas tą vakarą skambėjo ypatingai prasmingai, nes „gryčia“ tapo visos šventės idėja: vieta, kur visada atsiranda dar viena kėdė, suolo kampas ir niekas neklausia „o kiek mes čia dar būsim?“. „Smilgenė“ (vad. Audrius Dervinis) – Smilgių kultūros centro vaikų ir jaunimo kapela, tapusi finaliniu akcentu ir gražiu priminimu, kad tradicija nesensta: muzika perduodama iš kartos į kartą, o jaunų žmonių akyse ji dega taip pat ryškiai.
Koncerto viduryje šventės ritmą trumpam sustabdė jautrus momentas – tylos minutė, priminusi, kad muzika jungia ne tik tuos, kurie šiandien scenoje, bet ir tuos, kurie buvo šios istorijos dalis anksčiau. Amžino atilsio tylos minute pagerbti: Augenijus Jurgauskas, Algis Bačiulis, Vaidotas Daukšys, Danutė Žilinskaitė-Vedickienė, Rimas Žilinskas ir buvęs vadovas Jonas Radinskas.
Po tylos minutės vakaras grįžo į šventinę tėkmę – su oficialiais sveikinimais ir padėkomis. Sveikinimo žodį tarė Radviliškio mieto kultūros centro direktorė Indrė Ginkevičienė, prisijungė meno kolektyvų vadovai, bičiuliai, artimieji. Nuoširdi padėka už palaikymą skirta ir rėmėjams: Santovita (vad. Pranas Balckus) ir Aluverda (vad. Ričardas Savickas). Tokie vakarai įvyksta todėl, kad yra žmonių ir organizacijų, kurie kultūrą laiko ne priedu, o verte.
Šventę vainikavo bendra daina „Mūsų dienos kaip šventė“ – simbolinis ir labai tikras taškas, kai scenoje ir salėje susilieja skirtingi miestai, skirtingos kartos, skirtingos patirtys, bet vienas jausmas: mums gera būti kartu. Tą vasario popietę Radviliškyje skambėjo susitikimai, prisiminimai ir gyvas, šiltas patvirtinimas, kad bendrystė – didžiausia šventės dovana. Ir kol galime susirinkti, groti ir būti kartu – mūsų dienos tikrai yra kaip šventė.
Radviliškio miesto kultūros centro informacija
Nuotraukos Svetlanos Viluskienės
Daugiau renginio akimirkų čia.
Komentuoti