Skulptūros pristatymas vyko kūrybinės rezidencijos uždarymo šventėje, lydimas ypatingos nuotaikos ir sakralios atmosferos. Šventė virto tarsi menų sinteze – čia susiliejo muzika, poezija, šokis ir skulptūra.
Skulptūros pristatymas vyko kūrybinės rezidencijos uždarymo šventėje, lydimas ypatingos nuotaikos ir sakralios atmosferos. Kraštietės Vandos Alejūnienės poezija, skambėjusi pritariant kanklininkės Aušros Marozienės muzikai, užliejo susirinkusiuosius ramybe ir jaukumu, tarytum skulptūros molyje įspausta senųjų ženklų dvasia prabiltų eilėmis ir garsais.
Kai žodžiai ir muzika nurimstančiais aidais pripildė erdvę, į sceną žengė šiuolaikinio šokio grupė „Inserta“ (vadovė Aistė Norkutė). Jų šokis atnešė dinamiką, gyvybingą judesio bangą – lyg iš protėvių ženklų gimtų nauja jėga. Šokio kulminacijoje skulptūra įsižiebė šviesa – simbolinis momentas, kai ugnis ir švytėjimas įkvėpė kūriniui gyvastį, o visiems susirinkusiems tapo stipriu emociniu išgyvenimu.
Šių menų dermė sukūrė kerintį paveikslą, kuriame kiekvienas dalyvis jautėsi lyg tapęs gyvos misterijos dalimi. Kulminacija tapo įsižiebusios šviesos skulptūroje – tarsi pačios žemės atmintis ir protėvių balsas nušvito švytėjimu, kuris ženklino naujos istorijos pradžią. Tą akimirką „Miestelio metraštis“ tarytum prabilo: iš nebylaus molio virto gyvu bendruomenės simboliu, kuriame susiliejo tradicija, kūryba ir ateities viltis.
Autoriai Šliuželiai skulptūrą pristatė kaip kraičio skrynią – ypatingą lietuvišką simbolį, ant kurių nuo seno daugiausia išlikę baltiškų ženklų. Kraičio skrynia lietuvio buityje buvo ne tik praktinis daiktas, bet ir ateities pažadų saugykla: čia buvo kraunamos gražiausios gėrybės, kad jos lydėtų šeimą ir giminę.
Ant skulptūros paviršiaus virvelinės keramikos motyvai atkeliavę iš pačių seniausių laikų. Lipdybos tradicija prasideda dar nuo virvelinės keramikos – laikų, kai žmonės dar nemokėjo žiesti puodų, bet jau ieškojo būdų išreikšti save per molį.
Neakivaizdžiai šioje skulptūroje dalyvauja ir mūsų artimiausi broliai latviai – antroji iš dviejų likusių baltų tautų. Molis, iš kurio nulipdytas „Miestelio metraštis“, atkeliavo iš Latvijos žemių. Tik jų paruoštas šamotas geba atlaikyti tiek šalčius, tiek kaitrą, tad kūrinys tampa jungtimi tarp dviejų tautų, dar išlaikiusių gyvą baltų dvasią.
Ant skulptūros šono pavaizduotas Šiaulėnų herbas, sukurtas dailininko Arvydo Každailio. Herbe matome dalgelę, kuria šiaulėniškiai pjaudavo rugius, bei gulbę – Šemetų giminės simbolį, menantį miestelio istoriją. Šiemet herbui sukanka 30 metų, tad šis įprasminimas ant skulptūros tampa ypatinga dovana miesteliui.
Seniūnė Ieva Braziulė uždarymo metu dėkojo, kad tokia išskirtinė skulptūra papuošė miestelį – „tokio kūrinio dar neturėjo nei Šiaulėnai, nei apylinkės“. Projekto vadovė Vaida Norkevičienė pabrėžė, kad rugiapjūtės metu pristatyta skulptūra simbolizuoja, jog kiekvienas esame savo krašto artojas ir kūrėjas. Ji palinkėjo kaupti į savo „kraičio skrynią“ tik gražiausius darbus, kurti ateitį, kuri taptų pasididžiavimu būsimosioms kartoms.
„Miestelio metraštis“ yra ne tik meno kūrinys – tai gyvas simbolis, jungiantis praeities ainius, dabarties bendruomenę ir ateities kartas.
Projektą „Amatininkų kūrybinė rezidencija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė. Projektą įgyvendina Radviliškio miesto kultūros centras, Šiaulėnų kultūros namai.
Komentuoti