Sesė Regina atvirai dalijosi savo gyvenimo patirtimis: nuo ankstyvos jaunystės pasirinkimo nestoti į komjaunuolius iki aktyvios pogrindinės veiklos – spaudos rinkimo ir platinimo sovietmečiu. Ji kalbėjo apie nuolatinius tardymus, persekiojimus, grasinimus, tačiau pabrėžė, kad nei baimė, nei spaudimas nesugebėjo palaužti jos tikėjimo. Sesę visada lydėjo drąsa gyventi. Kaip ji pati teigia, Dievas jai visuomet padėjo. „Be Dievo vedimo nieko nebūtų buvę, jau ties pirma kliūtimi būčiau užstrigusi. Taip pat tie metai išmokė, kad įsakymai nesvarstomi, bet vykdomi. Kai Viešpats šaukia, turi paklusti. Kai prasidėjo permainų metas, širdis iš džiaugsmo dainavo, matant, kaip prisipildo bažnyčios, kyla trispalvės, sugrįžta religiniai žurnalai ir knygos. Geri buvo laikai, nes mes buvome jauni, bet duok Dieve, kad jie niekad nebegrįžtų“, – sako Sesuo Regina.
Knyga „Laimė yra mylėti“ – tai jau ketvirtoji Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ išleista knyga iš serijos „Pergalės ženklas“, skirta atminti ir išsaugoti 1940–1990 m. Lietuvos istoriją ir Nepriklausomybės kovą. Šioje knygoje gausu ne tik rimtų istorinių liudijimų, bet ir netikėtų, net komiškų situacijų. Renginio metu Sesė su šypsena pasakojo apie epizodus, kai teko gudriai išvengti milicijos dėmesio ar maskuotis, kad liktų neatpažinta. Sesė visiems demonstravo savo turimą peruką ir akinius, kurie padėjo ne kartą likti neatpažintai. Šie pasakojimai atskleidė jos išskirtinį humoro jausmą ir gebėjimą net sudėtingiausiose situacijose išsaugoti vidinę šviesą.
Knygoje skaitytojai ras pačios Sesers Reginos parašytus prisiminimus. Knygos puslapiuose nugulė daugybė labai rimtų, skaudžių, o kartu ir juokingų, ironiškų įvykių iš jos disidentinės veiklos. Iki šių dienų tarp artimų bičiulių Regina dažniau žinoma Pykšt Pokšt pravarde. Tačiau tai tik viena jos pusė, kita – jautrumas ir dėmesys kiekvienam žmogui.
„Pravardę man davė sesė Julija Kuodytė, kuri buvo labai greita tokiems dalykams. Kartą vakare, kai buvau viena klebonijoje, girdžiu kažkas beldžiasi, o už durų kažkokie žmonės. Tai aš pravėriau duris ir pykštelėjau iš startinio. O ten, pasirodo, sesuo Julija su dar dviem sesėmis atvažiavo manęs aplankyti. Tai buvo visoms juoko, po to įvykio mane taip ir pradėjo vadinti „Pykšt pokšt“. Kartais atrodydavo, kad šia pravarde mane daugiau žmonių žino nei mano tikru vardu. Turbūt prisidėjo ir tai, kad pravardė labai atitiko mano charakterį. Iš tiesų buvau labai pasiutusi ir daug visokių aibių esu pridariusi, broliai saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis“, – juokiasi Sesuo Regina.
Ypač šiltai Sesė kalbėjo apie jaunimą. Ji pabrėžė, kad kiekviena karta turi savų iššūkių, tačiau tikėjimo ilgesys žmogaus širdyje niekur nedingo. Anot jos, svarbiausia – ne moralizuoti, o būti šalia, liudyti gyvenimu ir rodyti pavyzdį.
Padėkos žodį viešniai tarė Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė, dėkodama už nuoširdumą, atvirumą ir stereotipus griaunantį liudijimą.
Viešnią atvyko pasveikinti žemietis kalvis Stanislovas Špukas, kuris jai įteikė kryželį, pagamintą iš šimtmetį skaičiuojančios bėgvinės.
Šis jautrus ir prasmingas vakaras priminė, kad laisvė ir laimė prasideda žmogaus širdyje, o didžiausia laimė – mokėti mylėti.
Viešosios bibliotekos informacija ir nuotraukos
Komentuoti