Šis vakaras įprasmino ir platesnę „Mes užaugom!“ idėją – koncertų ciklą tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, kviečiantį kalbėti apie laisvę ne kaip savaime suprantamą dalyką, o kaip atsakomybę. Radviliškyje ši mintis suskambo ypač tikrai ir artimai: laisvė čia reiškė galimybę kurti, kalbėti savo balsu, groti savo muziką ir stovėti scenoje žinant, kad tavimi tikima.
Vakaro pradžią pažymėjo Radviliškio miesto kultūros centro šiuolaikinio šokio studijos „Inserta“, vadovaujamos Aistės Norkutės, pasirodymas „Dulkių šokis“. Po jo į salę atėjo pagrindinė vakaro nuotaika – jausmas, kad Radviliškis yra vieta, kurioje gimsta kūryba, auga drąsa ir užauga žmonės, nebijantys išeiti į sceną. Netrukus ją perėmė ir jaunieji vedėjai, kurie visą vakarą ne tik pristatinėjo grupes, bet ir gyvai, paprastai, be dirbtinumo kalbino muzikantus apie repeticijas, kūrybą, scenos baimę ir visa tai, kas dažniausiai lieka užkulisiuose.
Pirmieji į sceną žengė „Atšipę peiliai“ iš Radviliškio – Smiltė, Egidijus, Milvydas, Neda ir Gabrielius. Jų istorija tokia, kokios ir norisi iš tikro jaunimo vakaro – grupė susikūrė netikėtai, tiesiog vienos repeticijos metu, kai visi pradėjo groti kartu ir suprato, kad iš to gali gimti kažkas tikro. Vedėjų klausimai apie tai, kaip skirtingų profesijų žmonėms pavyksta suderinti kasdienybę su repeticijomis, leido pažvelgti į grupę ne tik kaip į atlikėjus, bet ir kaip į žmones, kurie ieško laiko kūrybai, nes jiems tai svarbu.
Po jų scenoje pasirodė svečiai iš Šiaulių – „Šalts rūsys“. Tai grupė, jau spėjusi sukaupti rimtesnę koncertinę patirtį, laimėjusi konkursą „Sunrise 2025“ ir pastebėta viešojoje erdvėje. Salomėja, Kamilė, Domas, Rimantė ir Juozas į sceną atsinešė ne tik muziką, bet ir savo vidinį pasaulį – pravardes, juokus, istorijas apie „Kanopą“ ir net septynis arklius. Tokios detalės akimirksniu suardo atstumą tarp scenos ir publikos – grupė tampa nebe „numeriu programoje“, o savais žmonėmis, kuriuos norisi palaikyti.
Vienu ryškiausių vakaro momentų tapo radviliškiečių grupės „Vienetai“ debiutas. Keitė, Karina, Augustina, Kasparas ir Vilius pirmą kartą stojo prieš publiką būtent šiame koncerte, ir tas pirmasis kartas buvo toks stiprus, kad po pasirodymo salė pareikalavo biso. Tai buvo viena tų akimirkų, kai labai aiškiai pajunti – gimsta ne tik pasirodymas, bet ir pasitikėjimas savimi.
Scenoje pasirodė ir dar viena neseniai susibūrusi grupė iš Radviliškio – „NoName“. Smiltė Kadžiulytė, Goda Šikšnytė, Gabrielius Verdingas, Augustė Montekaitytė, Juta Dailidonytė ir Dominykas Janušauskas pristatė ne tik savo muziką, bet ir tą lengvą, jaunatvišką chaoso žavesį, iš kurio dažnai gimsta įdomiausi dalykai.
Vedėjai kalbino grupės nares apie susikūrimą, kūrybinius planus, o vienu smagiausių vakaro momentų tapo pasakojimas apie „grupių likučius“, iš kurių ir susidėliojo nauja sudėtis. Ne mažiau įsimintina buvo ir legenda apie Gabrielių – tikrą „Barbę devyndarbę“, kai vienu metu priklausai ne vienai grupei ir, atrodo, gyveni ne 24, o 48 valandų paroje.
Publiką įtraukė ir „Kameleonės“ su grupe – kūrybinė komanda, jungianti Radviliškį ir Vilnių. Kamilė Aksinavičiūtė ir Kamilė Petrėtytė, studijuojančios Vilniaus kolegijoje Muzikinio teatro specialybę, į sceną atsinešė ne tik stiprius balsus, bet ir savo jau beveik legendine tapusią „Kamilės kvadrato“ istoriją. Vedėjų klausimai apie tai, ar nepabosta būti kartu kone visą laiką, nuskambėjo kaip draugiškas pašmaikštavimas, kurį merginos priėmė su šypsena. Jų pasirodymas su grupe dar labiau praplėtė vakaro skambesį ir parodė, kokia įvairi gali būti viena jaunimo scena.
Originalios kūrybos keliu eina ir „Mano Kiemas Gražus“, sujungę Radviliškį ir Šiaulius. Nuo pat savo susikūrimo 2024-aisiais Rokas, Paulius, Domas ir Nojus pasirinko ne lengviausią, bet labai savą kryptį – patys rašo, patys aranžuoja, patys lipdo savo garsą. Toks pasirinkimas visada kalba garsiau nei bet koks pristatymas – jis rodo, kad jaunimo muzika čia nėra tik atlikimas, bet ir autentiška kūryba.
Vakaro muzikinį finalą kūrė „Innerbloom“ iš Radviliškio – Gabrielius, Miglė, Aivaras, Kristupas ir Emilis. Prieš savo pasirodymą jie atskleidė ir gražią simbolinę detalę: grupė taip pat mini trejų metų sukaktį, nes jų pradžia sutapo su jaunimo organizacijos „Kultūros avilys“ atidarymo renginiu. Tad jų pasirodymas tapo ne tik koncerto pabaiga, bet ir prasmingu tiltu tarp pradžios ir to, kuo viskas virto šiandien.
Antroji vakaro ašis buvo „Kultūros avilio“ gimtadienis. Per trejus metus ši jaunimo organizacija tapo kur kas daugiau nei renginių komanda ar susitikimų vieta. Tai platforma, kurioje jauni žmonės gali veikti, bandyti, klysti, kurti, inicijuoti ir augti. Tai erdvė, kurioje idėjos nelieka tik mintyse, o virsta projektais, renginiais, muzika, bendryste ir tikru veikimu. Būtent todėl vakaro finalas buvo toks stiprus – į sceną pakviesti visi koncerto dalyviai kartu sudainavo Avilio himną, o po jo įvežtas didelis gimtadienio tortas tapo bendru šventės simboliu, kurį scenoje ragavo visi iki vieno.
„Radviliškyje mes užaugom“ tapo aiškiu pavyzdžiu, ką reiškia jaunimui suteikti tikrą sceną. Ne simbolinę, ne „dėl vaizdo“, o tikrą – su profesionalia erdve, garsu, šviesomis, publika ir pasitikėjimu. Tokie vakarai augina daugiau nei muziką. Jie augina drąsą. Augina savivertę. Augina jausmą, kad tavo balsas svarbus.
Tą vakarą Radviliškyje laisvė skambėjo gyvu garsu – jaunimo rankomis, jų idėjomis ir jų pačių balsu. „Radviliškyje mes užaugom“ parodė, kad šio miesto jaunimas tikrai turi ką pasakyti – ne tik žodžiais, bet ir ritmu, akordais, kūryba, pirmu žingsniu į sceną ir sugrįžimu į ją dar kartą, kai publika prašo pakartoti.
Nes taip auga miestas. Taip auga karta. Taip užaugama Radviliškyje.
Radviliškio miesto kultūros centro informacija
Nuotraukos Svetlanos Viluskienės
Daugiau renginio akimirkų: čia.
Komentuoti