Keliautoja, žurnalistė, fotografė, tinklaraščio „Vieškeliu dundant“ autorė, mūsų kraštietė, kilusi iš Šiaulėnų, savo laisvu laiku ir asmeninėmis lėšomis leidosi į Lietuvos miestelius ieškoti išlikusių žydų maldos namų. Jos fotografijose – skirtingi sinagogų likimai, architektūros detalės, pastatų dabartis ir tyliai juose tebegyvenanti praeitis.
Kiekvienas užfiksuotas pastatas tampa savotišku liudijimu apie kadaise čia klestėjusias žydų bendruomenes, jų kultūrą ir negrįžtamai pasikeitusį Lietuvos miestelių gyvenimą. Parodos atidarymo vakarą su autore kalbėtasi apie pirmąsias keliones, atradimus, netikėtus susitikimus ir žmonių istorijas, slypinčias už fotografijų.
Apie tai, kiek atkaklumo reikia norint įgyvendinti tokį sumanymą ir kodėl svarbu išsaugoti tai, kas dar likę. Juk fotografija ne tik užfiksuoja pastatą – ji leidžia į jį pažvelgti iš naujo, pastebėti tai, pro ką kasdien galbūt praeiname nepastebėję.
Šis susitikimas Baisogaloje turėjo ir ypatingą prasmę. Šiandien čia, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama vietos tapatybės dalis.
Buvo laikai, kai žydai sudarė kone pusę Baisogalos gyventojų, aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime, kūrė jo ekonominį, kultūrinį ir socialinį veidą. Todėl kalbėti apie žydų paveldą reiškia kalbėti ir apie mūsų pačių istoriją.
Praėjusių metų rugsėjį Baisogaloje atidengti išnykusių sinagogų atminties ženklai. Šiandien ši atminties kelionė tęsiasi – jau per fotografiją, gyvą pasakojimą ir bendrą susitikimą.
Ypač prasminga, kad parodos atidarymas skirtas būtent Tarptautinei tolerancijos dienai. Juk tolerancija prasideda ne nuo didelių deklaracijų, o nuo noro pažinti kitą – jo tikėjimą, kultūrą, istoriją ir teisę būti kitokiam.
Džiugu, kad Baisogaloje jau įsikūrė ir antrasis Tolerancijos ugdymo centras Baisogalos mokykloje– darželyje. Tad kartu su Baisogalos atlikėjais ir mūsų mažieji draugai pristatė puikią meninę kompoziciją.
Renginį pradėjo Baisogalos mokyklos-darželio Tolerancijos ugdymo centro mokiniai pristatę meninę kompoziciją „Tolerancijos namas“. Vakaro jaukumą kūrė Baisogalos kultūros centro jaunimo dainavimo grupė „Dainuojančios širdys“, atlikusi kūrinį „Mano namai“. Ypatingo jautrumo vakarui suteikė parodos autorės Ados mama Vanda Alejūnienė, pasidalijusi savo kūrybos eilėmis, tarp kurių skambėjo ir Lietuvos žydų atminimui skirti posmai.
Vakaro dalyviai stebėjosi, kiek žmogus talpina savyje kūrybos, gėrio. Rodosi mūsų krašto poetė galėtų valandų valandas skaityti savo kūrybą ir tam jai nereikia jokių rankraščių, viskas giliai įsišakniję jos sieloje ir visu tuo poetė dalinasi su mumis.
Ne veltui sakoma, kad menas turi ypatingą galią tiesti tiltus tarp žmonių. Muzikinę vakaro dalį pratęsė Baisogalos kultūros centro atlikėjos Neringa, Banguolė ir Giedrė, atlikusios kūrinius „Aš kaip žalias medis“ ir „Namai, kur tebelaukia“.
Šis vakaras dar kartą priminė, kad kultūros centro erdvė gali tapti vieta ne tik susitikti, bet ir išgirsti, pažinti, permąstyti. Vieta, kurioje susitinka skirtingos kartos, asmeninės patirtys ir istorinė atmintis.
Nuoširdžiai dėkojame Adai Alejūnaitei už didžiulį ir kantrų darbą, už keliones, paieškas ir pasidalijimą savo atradimais. Vandai Alejūnienei – už poeziją ir jautrų vakaro papildymą, visiems renginio dalyviams – už muziką, žodį ir bendrystę. Ačiū Sigitu Mikučiui už įamžintas šio vakaro akimirkas.
Kviečiame aplankyti parodą „110 Lietuvos sinagogų: išlikę žydų pasaulio pėdsakai“. Galbūt tarp fotografijose įamžintų Lietuvos miestelių atpažinsite pažįstamą vietą, o gal atrasite tokią, kurios istorijos iki šiol nežinojote. Nes kartais tam, kad praeitis liktų gyva, tereikia sustoti ir įsižiūrėti.
Baisogalos kultūros centro informacija
S. Mikučio nuotraukos







Komentarai
Komentuoti gali prisijungę skaitytojai.
Prisijungti