Zenonas Vasiliauskas gimė 1930 m. rugpjūčio 31 d. Kėdainių rajone, Dotnuvoje. 1937–1940 m. mokėsi Kelmės pradinėje mokykloje, 1940–1942 m. – Šiaulių 6-ojoje ir 10-ojoje pradinėse mokyklose, 1942–1943 m. – Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1944–1947 m. – Šeduvos gimnazijoje, 1951–1956 m. studijavo Maskvos M. Lomonosovo universiteto Istorijos fakultete.
Zenonas Vasiliauskas visada giliai domėjosi istorija, buvo tikras jos žinovas, sukaupęs ir išstudijavęs daug ir įvairios medžiagos ir vis dar gausinęs šias savo žinias. Stebėtina, kaip noriai jomis dalijosi su kitais, kaip atsakingai jas skleidė, tikrino, vertino – ar tai būtų kalbama apie visos šalies, ar apie vieno kurio jos regiono, netgi vienos įstaigos, atskiro žmogaus praeities įvykius, reiškinius, svarbias detales. Nenuostabu, kad tarp jo nuveiktų darbų – ir muziejaus kūrimas Vilniuje, ir iš archyvų prikelti iškalbingi istoriniai dokumentai, jų pagrindu parašytos per 120 biografijų, aprašyti bemaž tiek pat istorinių, kultūrinių paminklų, atskleista pavienių vietovių istorija. Už savo veiklą ne kartą įvertintas, apdovanotas.
Kadangi su Radviliškio kraštu buvo susiję tėvai, Zenoną Vasiliauską šis rajonas visada išskirtinai domino. Kaip pats sakydavo, važiuodamas traukiniu link Šiaulių, visada kuo žemiausiai nusilenkdavęs Radviliškiui. Kai Vilniuje sukruto burtis ten gyvenantys radviliškėnai, jis buvo vienas pirmųjų tos idėjos entuziastų, paskui – ištikimas, aktyvus susikūrusios bendrijos, jos sambūrių, kitų renginių dalyvis. Viešajai bibliotekai pradėjus leisti žurnalą „Radviliškio kraštas“, pats pasisiūlė į jo autorius ir per daugelį metų leidiniui pateikė kruopščiai išgvildentų unikalių straipsnių krašto istorijos ir kultūros temomis. Per tą laiką užsimezgė ir bendradarbiavimas su Radviliškio Lizdeikos gimnazija – beveik trejus metus trukusių tų aktyvių ryšių rezultatas – vertinga Jo knyga „Sunki pradžia. Radviliškio Lizdeikos gimnazijos istorija“, išleista 2019 m.
Pro Jo dėmesį nepraslysdavo joks leidinys, susijęs su Radviliškio krašto istorija, jokia čionykštė dabarties naujovė, permaina – viskas jam buvo įdomu, apie viską turėjo pagrįstą savo nuomonę, vertinimų, apmąstytų pasiūlymų. Jį traukdavo čia atvažiuoti, susitikti su pažįstamais, užsukti į savivaldybę ar jos įstaigas, pasidalyti mintimis, tiesiog pakvėpuoti mūsų miesto šurmuliu.
Labai darbštus, atsakingas, apsiskaitęs, plataus akiračio, lengvai bendraujantis, kartu paprastas, kitą padrąsinti, suprasti gebantis – kiek daug gėrio skleidė šis žmogus… Net ir paliestas ligos, Jis neprarado optimizmo, šiltos šypsenos veide ir nesenkančio noro tęsti savo – istoriko – darbą. „Dar būtinai parašysiu jūsų žurnalui. Truputį sustiprėsiu ir atlėksiu į biblioteką pasitarti, nes archyve radau įdomios medžiagos. Taigi iki!“ – toks buvo bene paskutinis viltingas Jo skambutis žurnalo „Radviliškio kraštas“ leidėjams…
Lapkričio 20-ąją po ilgos ir sunkios ligos Zenonas Vasiliauskas išėjo. Šviesus Jo asmenybės, prasmingos veiklos ir gražios bendrystės atminimas lieka mumyse ir visame krašte, kuris velioniui, o Jis mums, buvo toks savas…
